Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba 1863–1864 m. sukilimo minėjime Vilniaus arkikatedroje bazilikoje

Jūsų Ekscelencija Lenkijos Respublikos Prezidente, brangus Karoli, gerbiama ponia Marta,

Jūsų Ekscelencija Ukrainos Prezidente, brangus Volodymyrai, gerbiama ponia Olena,

Jūsų Ekscelencija Vilniaus arkivyskupe, gerbiami bažnyčių hierarchai,

Ekscelencijos,

Ponios ir ponai,

šiandien mes pagerbiame 1863 m. sukilimo dalyvius, kurie, net ir tapę egzekucijų ar trėmimų aukomis, liko nenugalėti. Žvelgiame į sukilėlius kaip neprilygstamą Tėvynės meilės, drąsos ir tikėjimo simbolį. Pavyzdį žmonių, kurie aukojosi dėl laisvės kaip aukščiausio idealo.

Neatsitiktinai Zigmantas Sierakauskas, vienas ryškiausių sukilimo Lietuvoje vadų, atsisveikindamas su žmona kalbėjo apie būsimą virvės prisilietimą prie kaklo. Boleslovas Koliška girios tankmėje prisiekė kartu su Z. Sierakausku gyventi arba mirti už Tėvynę.

Dar daugiau dvasios tvirtybės reikėjo tuo metu, kai sukilimo ugnis Lietuvoje jau buvo pradėjusi blėsti. Sukilėliu tapęs kunigas Antanas Mackevičius, išvengdamas daugelį kartų pranašesnių priešo jėgų, ištisus mėnesius tęsė pasipriešinimą mūšio lauke, o talentingas organizatorius Konstantinas Kalinauskas - konspiraciniame bute čia, Vilniuje.

Itin sunki padėtis buvo Ukrainoje, kur carinis režimas suspėjo atskleisti beveik visą sukilimo organizatorių tinklą. Net ir tai nesulaikė tūkstančių jaunų vyrų - studentų, gimnazistų, profesionalių kariškių, valstiečių - kurie veržte veržėsi į kovą. Daugelis jų žuvo, buvo sulaikyti arba priversti emigruoti.

Kokia buvo šios aukos prasmė? Sukilimo Lenkijoje vado Romualdo Traugutto žodžiais tariant, "prasmės nebuvo - buvo būtinybė".

Nepaisant skaudžių pamokų - ankstesnių pasipriešinimo sąjūdžių, kuriuose dalyvavo seneliai ir tėvai, ir juos lydėjusių žiaurių represijų - sukilėliai negalėjo susitaikyti su gyvenimu priespaudoje. Patys neturėdami gyvenimo laisvoje šalyje patirties, jie išlaikė beribį tikėjimą laisve kaip brangiausią palikimą. Ir į bendrą kovą ėjo po viena - Erelio, Vyčio ir Arkangelo - vėliava.

Šiandien žinome, kad didvyriškos sukilėlių pastangos atvėrė kelius naujoms pasipriešinimo formoms. Įsibėgėję atskiri tautiniai sąjūdžiai galiausiai tapo esmine išsivadavimo jėga ir būsimų nepriklausomų valstybių pagrindu.

Būtent paveldėta laisvės tradicija amžiams atskyrė mūsų tautas - lietuvius, lenkus, ukrainiečius, baltarusius - nuo Rusijos, kuri dėjo visas pastangas, tačiau neįstengė šios nematomos, tačiau nepaprastai tvirtos sienos nugriauti.

Nenumaldomas laisvės troškimas lydėjo mūsų protėvius iš vieno sukilimo į kitą, padėjo ištverti vis naujas represijų, priverstinės indoktrinacijos, tautinės tapatybės naikinimo bangas.

Ir iki pat šių dienų mus lydi vis tas pats įsipareigojimas laisvei, atsisakymas paklusti ir susitaikyti su nuožmia tironija.

Šiandien jį ryškiausiai matome kovojančioje Ukrainoje. Štai jau beveik ketverius metus Rusija visomis jėgomis mėgina užgniaužti Maidane užgimusią ukrainiečių laisvesnio, šviesesnio, klestinčio gyvenimo viltį. Jau beveik ketverius metus visos Kremliaus pastangos dūžta į šipulius. Ir mes patys prisidedame, kas kuo galime, kad Ukraina galėtų tęsti kovą ir galiausiai nugalėtų mūsų bendrą priešą.

Ukrainos pavyzdys aiškiausiai parodo, kad tikras, autentiškas laisvės troškimas negali būti įveiktas. Kartą prasiveržęs galinga jėga, jis palieka neišdildomą pėdsaką žmonių širdyse ir mintyse. Žudynės, represijos, propagandinis spaudimas tik dar labiau sutelkia, didina ryžtą priešintis ir priartina pergalę. Kaip, tikiu, vieną dieną nugalės mūsų kaimynų baltarusių demokratinės jėgos!

Gerbiamieji,

šiandien mes pagerbiame sukilimo dalyvius, kurie mūsų akyse išlieka tikrieji nugalėtojai. Didvyriai, kurie įveikė net mirtį, kad pakiltų iš broliško kapo duobės ant Gedimino kalno ir įkvėptų mus neprarasti budrumo sudėtingoje dabartyje.

Šiandien žvelgiame į ateitį be baimės, tačiau su begaliniu ryžtu apginti ir išsaugoti laisvę, dėl kurios pasiaukojamai ir be išlygų kovojo mūsų protėviai. Telkiame jėgas, stipriname savo šalių atsparumą ir buriame sąjungininkus, kad atremtume bet kokius ateities iššūkius.

Šiandien dėkojame savo didvyriams, kurie mums parodė kelią, ir kovojančiai Ukrainai, kuri taip narsiai ir ryžtingai šiuo keliu eina.

Už mūsų ir Jūsų laisvę! Šlovė Ukrainai!