Lietuvos Respublikos Prezidento Gitano Nausėdos kalba strateginės politikos konferencijoje „Universitetai, formuojantys ateitį: atsparios visuomenės kūrimas per[...]

Jūsų magnificencija rektoriau,

Pone Prezidente,

Ponios ir ponai,

man didžiulis malonumas pasveikinti jus visus čia, Vytauto Didžiojo universitete. Šiandien turime puikią galimybę pakalbėti apie atsparumą - tiek kaip visuomenės stiprybę, tiek kaip asmeninę kompetenciją.

Džiaugiuosi, kad Vytauto Didžiojo universitetas pasirinko atsparumą kaip svarbiausią pirmininkavimo programai "Transform4Europe Alliance" prioritetą. O Suomijos Prezidento Saulio Niinistö paruošta ataskaita taip pat pasirodė pačiu laiku ir, turiu pasakyti, yra kupina puikių įžvalgų.

Lietuva žino atsparumo vertę ir mes nuolat stengiamės jį stiprinti. Tai yra natūrali reakcija į sudėtingą ir vis augantį hibridinių grėsmių spektrą.

Šiandien mes susiduriame su tokia problema, kuri neapsiriboja Europos Sąjungos ar NATO rytiniu flangu. Tai - išties visai Europai kylantis iššūkis, kuriam reikia visos Europos sprendimų.

Kibernetiniai išpuoliai, dezinformacijos kampanijos, į oro erdvę įskriejantys dronai ir tiksliniai kritinės infrastruktūros trikdžiai neapsiriboja valstybinėmis sienomis. Šie veiksmai yra skirti destabilizuoti, skaldyti ir menkinti demokratines vertybes visoje euroatlantinėje bendruomenėje.

Mums niekas nepaskelbė karo, tačiau mes, kaip bendruomenė, atsidūrėme pačiame konflikto įkarštyje. Tradicinės ribos tarp karo ir taikos nyksta, jas keičia pilkoji zona. Joje įvairūs nedraugiškų valstybių remiami veikėjai pasitelkia visą virtinę karinių ir nekarinių priemonių, kurios daro žalą, bet nesulaukia ginkluoto atsako.

Pastaraisiais mėnesiais pastebimai padaugėjo rusų hibridinių veiksmų NATO ir ES valstybėse narėse, ypač Baltijos ir Šiaurės šalių regione. Rusų naikintuvai pažeidė Estijos oro erdvę, o dronai skraido virš kritinių objektų Belgijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Danijoje, Norvegijoje, Suomijoje, Lietuvoje ir Vokietijoje. Kiek anksčiau Baltijos jūroje buvo pažeista kritinė povandeninė infrastruktūra, kibernetiniai išpuoliai trikdė oro uostų ir logistikos centrų veiklą, o tikslinės užsienio jėgų operacijos darė įtaką rinkimams Europos valstybėse.

Tai - ne atsitiktiniai trikdžiai, o koordinuoti ir vis stiprėjantys veiksmai. Tai - hibridinis karas, ir į jį būtina žiūrėti visiškai rimtai.

Bet kartu ši veikla pagrįsta gerai žinomu modeliu. Valstybinių sienų nepaisymas, bandymai destabilizuoti valstybes ir išpuoliai prieš demokratines vertybes yra nuo seno rusų taikoma praktika. Tai yra gilias šaknis turinčios imperialistinės mąstysenos išraiška, kurią kursto akiplėšiškas kitų šalių suvereniteto nepaisymas.

Toks požiūris akivaizdžiai atsiskleidė jau 2006 m., kai Rusija nutraukė naftos tiekimą Lietuvai per naftotiekį "Družba". 2007 m. Estija patyrė Rusijos kibernetinių išpuolių kampaniją ir politinį bei ekonominį spaudimą, kai nukėlė sovietmečiu pastatytą bronzinio kario paminklą. 2008 m. virtinė karinių provokacijų išaugo į tiesioginį karą su Sakartvelu. Po 2014 m. aktyvių hibridinių operacijų ėjo neteisėta Krymo ir dalies Donbaso okupacija, o vėliau - šiandieninis plataus masto karas.

Nors ir tiesa, kad Rusijos hibridinis karas ne visada veda prie konvencinio karo, jis nuo to netampa mažiau pavojingas.

Privalome reaguoti ryžtingai, tiksliai ir vieningai. "Valstybės remiamo terorizmo" toleruoti negalima. Būtina į visas provokacijas reaguoti kuo rimčiausiai ir užimti vis proaktyvesnę laikyseną.

Pirmieji žingsniai jau žengti. Nuo 2016 m. NATO leido aiškiai suprasti, kad hibridinės operacijos prieš Aljanso valstybę narę gali lemti 5 straipsnio aktyvavimą. Ši politika buvo dar labiau sustiprinta 2023 m. vykusiame NATO viršūnių susitikime Vilniuje. Jame lyderiai sutarė, jog piktavališkos kibernetinės operacijos ir kompleksiški hibridiniai išpuoliai gali sukelti kolektyvinį atsaką.

Dabar turime sukurti kolektyvinę reagavimo sistemą, kuri apimtų dalijimąsi žvalgybiniais duomenimis, teisinius bei politinius įrankius, karinį pasirengimą ir visuomenės atsparumo mechanizmus. NATO sąjungininkės turi ryžtingiau ir lanksčiau identifikuoti grėsmes, dalytis žvalgybine informacija ir siekti piktavalių veikėjų atsakomybės. Privalome padidinti riziką agresoriams, taikantiems hibridinius metodus, kad tokios operacijos taptų brangios ir neefektyvios.

Kad tuo neapsiribotume ir reikšmingai padidintume atsparumą NATO ir Europos Sąjungos lygiu, siūlyčiau laikytis septynių žingsnių plano.

Pirma, turime įgyvendinti susitarimą, kurį pasiekėme per šiemet Hagoje vykusį NATO viršūnių susitikimą, ir 1,5 proc. BVP paskirti atsparumui didinti. Tai leistų užtikrinti kritinės infrastruktūros bei kibernetinį saugumą ir valstybinių sienų apsaugą, taip pat į šį planą būtina įtraukti ir stipresnius antidroninius pajėgumus. Be to, visos NATO sąjungininkės turi įtraukti svarbiausius atsparumo tikslus į savo nacionalines strategijas.

Antra, investuodamos į atsparumą, mūsų šalys jokiu būdu neturėtų pirkti produktų, programinės įrangos ar technologijų iš nepatikimų investuotojų, pavyzdžiui, Kinijos. Užsienio investicijų, ateinančių ne iš euroatlantinės bendruomenės šalių ar jų sąjungininkių, patikra turi tapti rutiniška "atsparumo higienos" procedūra.

Trečia, būtina skirti didelį dėmesį civiliniam ir kariniam planavimui integruoti ir bendradarbiavimui stiprinti. Turime reguliariai vykdyti pratybas, kuriomis tikrintume, kaip esame pasiruošę atremti galimai piktavališkas trikdomąsias Rusijos ir Kinijos veiklas.

Ketvirta, reikia imtis griežtų priemonių prieš Rusijos šešėlinį laivyną Baltijos jūroje, kad užtikrintume kritinės infrastruktūros, tinklų ir transporto koridorių apsaugą.

Penkta, privalome stiprinti plataus pobūdžio praktinį Baltijos jūros regiono valstybių vyriausybių bendradarbiavimą. Institucijos, atsakingos už sienų apsaugą, kibernetinį saugumą, kovą su terorizmu, neteisėtos migracijos užkardymą ir kovą su organizuotu nusikalstamumu, turi sparčiai keistis informacija ir koordinuoti veiksmus. Taip pat turime glaudžiai bendradarbiauti su vietos valdžia ir regionais, didinti sąmoningumą apie galimas hibridines grėsmes.

Šešta, turime skirti ypatingą dėmesį tiek fizinei elektros tinklų ir dujų saugyklų apsaugai, tiek jų kibernetiniam saugumui nacionaliniu lygmeniu. Ukrainiečių pamokos parodė, kaip greitai galima sutrikdyti šių esminių tinklų veiklą.

Ką tik užbaigusios kritinės svarbos sinchronizacijos projektą, Baltijos valstybės ir Lenkija jau pateikė bendrą 360 mln. eurų vertės projektą Europos Komisijos programai "Power Protection Vehicle" mūsų kritinei energetikos infrastruktūrai saugoti.

Septinta, turime stiprinti NATO ir ES bendradarbiavimą, plėtoti gynybos pramonę ir remti startuolius, kuriančius pažangiausias technologijas. Rusijos hibridiniam karui atremti reikia inovatyvių sprendimų, pavyzdžiui, programinės įrangos dronams, pajėgumų, operatyviai aptinkančių valstybinės sienos pažeidimus, ir atsarginių dalių dujotiekiams bei naftotiekiams - ir privalome jų ieškoti drauge.

Ponios ir ponai,

naujojoje realybėje gynyba nebėra vien tik ginkluotųjų pajėgų ar saugumo tarnybų atsakomybė. Patikimas hibridinis atsparumas turi aprėpti visą visuomenę, apimti karinį pasirengimą, piliečių pasiruošimą bei valstybinių institucijų koordinavimą ir įtraukti privatųjį sektorių. Mums reikia visų visuomenės sektorių kolektyvinių pastangų.

Galiausiai atsakomybė gula ant kiekvieno demokratinės valstybės piliečio ir kiekvieno laisvos bei atviros visuomenės nario pečių.

Nuolatinis pavojingo priešininko spaudimas reikalauja nuolatinio budrumo, ypač kai susiduriame su vienu didžiausių mūsų laikų iššūkių - masine, palyginti pigia ir lengvai platinama dezinformacija. Pasitelkę istorinę atmintį, demokratines vertybes ir pačią nuožmiai puolamos tiesos sąvoką, privalome susitelkti ir priešintis iš visų jėgų.

Dar niekada kritinis mąstymas, pastatytas ant tvirto žinių pamato, nebuvo toks svarbus kaip šiandien. O tai reiškia, kad modernus švietimas - ir ypač mūsų universitetai - atlieka esminį vaidmenį rengiant jaunus suaugusiuosius gyventi vis labiau neužtikrintoje ir sudėtingesnėje tikrovėje.

Didžioji kova dėl mūsų protų bei širdžių ir dėl demokratijos ateities dar tik prasidėjo. Tačiau stovėdamas čia, Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje, neabejoju, kad moralinėmis vertybėmis grįsta tiesa visada ras kelią mūsų švietėjų, inovatorių ir visų žmonių, kuriems tai rūpi, dėka.

Nuoširdžiai jums dėkoju ir kviečiu dalyvauti įkvepiančioje