Jūsų Ekscelencija Čekijos Respublikos Prezidente, brangus Pétrai, ponia Eva,

Gerbiami delegacijų nariai,

Ponios ir ponai,

mes su Diana nepaprastai džiaugiamės galėdami Jus visus priimti šį vakarą, skirtą Lietuvos ir Čekijos draugystei paminėti.

Geras mūsų savitarpio supratimas ateina iš turtingos bendros praeities. Tai nėra vien gražūs žodžiai - sunku net aprėpti visus bendros Lietuvos ir Čekijos istorijos turtus. Pamėginsiu išskirti kelis, mano galva, svarbiausius elementus.

Ilgus amžius mūsų šalių ryšys buvo kuriamas per intensyvius kontaktus švietimo ir kultūros srityse. Nuo pat XIV a. Prahos universitetas traukė lietuvių jaunimą, žadėdamas aukščiausio lygio išsilavinimą, Prahoje ilgą laiką veikė ir Lietuvių kolegija.

Sparčiai plėtojosi ir politiniai ryšiai. 1410 m. žymusis čekų karžygys Janas Žižka padėjo Lietuvai ir Lenkijai Žalgirio mūšio lauke įveikti grėsmingą priešininką - Kryžiuočių ordiną.

Kiek vėliau Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, Prahos miestiečių vadintas "didžiausiu bohemų kalbos rėmėju", teikė pagalbą husitams ir sulaukė kvietimo užimti Čekijos sostą. Galiausiai, iš Lietuvos kilusios Jogailaičių dinastijos atstovai, Čekijos ir Vengrijos karaliai Vladislovas ir Liudvikas, daug prisidėjo prie glaudesnės viso mūsų regiono integracijos.

Kaip užkietėjęs bibliofilas negaliu nutylėti ir Pranciškaus Skorinos asmens. Šis žymus XVI a. pradžios humanistas, intelektualas ir spaustuvininkas aktyviai veikė Prahoje, o persikėlęs į Vilnių, atidarė pirmąją Lietuvos spaustuvę ir pradėjo leisti aukštos kokybės knygas.

XIX a. pabaigoje keletą svarbių metų Prahoje praleido lietuvių tautinio atgimimo lyderis dr. Jonas Basanavičius. Ten "tautos patriarchas" susipažino su būsima žmona, taip pat spaudai rengė "Aušrą" - pirmąjį periodinį leidinį lietuvių kalba. Paties J. Basanavičiaus žodžiais tariant, būtent Prahoje "stovėjo lietuvystės atgimimo vygė, iš kurios sušvito "Aušra". Apie tai nemažai galvojau prieš keletą metų, kai ruošėmės naujai perleisti "Aušrą", kaip neįkainojamą Lietuvos rašto istorijos paminklą.

Žinoma, bene labiausiai Lietuvos ir Čekijos bendrystę sustiprino permainingi, tragiški bei pamokantys XX a. įvykiai. Palaikėme vieni kitų siekį atkurti nepriklausomas valstybes. Kartu skaudžiai išgyvenome totalitarinių režimų iškilimą, okupacijas ir represijas. Brutaliai Sovietų Sąjungos numalšintas "Prahos pavasaris" tapo kvietimu į kovą kilti naujai Lietuvos disidentų kartai. Jano Palacho aukos pavyzdžiu sekė lietuvis Romas Kalanta. Ir vėliau mes Lietuvoje jautėme nuoširdžią čekų intelektualų ir politikų, o ypač Prezidento Vaclavo Havelo, paramą mūsų nepriklausomybės siekiams.

Šiandien Lietuva mato Čekiją kaip svarbią partnerę, mums siekiant sustiprinti Europos istorinę atmintį, deramai įvertinti totalitarinių režimų nusikaltimus bei įamžinti jų aukas. Tai kitais metais bus vienas iš Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai prioritetų.

Žymus čekų rašytojas Milanas Kundera yra rašęs, kad tikrasis totalitarizmo priešininkas yra asmuo, užduodantis klausimus. Man atrodo, nepaprastai svarbu ir toliau kelti klausimus, kad geriau atskleistume tiesą kaip praeityje, taip ir dabartyje. Nes totalitarinė praeitis ir toliau slegia Europą per visiškai neatsakingus, pavojingus, nusikalstamus Rusijos veiksmus.

Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti Čekijai už vertingą indėlį į viso mūsų regiono saugumą. Mūsų šaliai itin svarbus Jūsų dalyvavimas NATO priešakinių pajėgų kovinėje grupėje ir oro policijos misijoje Baltijos šalyse. Taip pat vertiname ir patys noriai prisidedame prie amunicijos Ukrainai iniciatyvos.

Šiandien Europos vienybė, atkaklumas ir ryžtas - kritiškai svarbūs, siekiant išlaikyti taisyklėmis grįstą tarptautinę tvarką. Džiaugiuosi, kad šiame kelyje Lietuva ir Čekija gali viena kitą palaikyti ir, esant reikalui, paremti.

Galiausiai, noriu padėkoti Čekijai už tai, kas bene svarbiausia. Daugiau nei prieš šimtą metų iš Jūsų pasiskolinome tris raides, be kurių šiandien neįsivaizduojamas nė vienas lietuviškas tekstas. Č, Š, Ž - tai ir Lietuvos meno genijus Čiurlionis, ir Jaroslavo Hašeko į pasaulį paleistas Šveikas, ir Žalgiris, kaip bendra lietuvių, lenkų, taip pat ir čekų ginklo pergalė. Sunku sugalvoti gražesnį mūsų bendrystės simbolį!

Ponios ir ponai,

kviečiu visus pakelti taures už Jo Ekscelenciją Čekijos Respublikos Prezidentą Petrą Pavelą ir gerbiamą ponią Evą Pavlovą.

Linkiu, kad šis valstybinis vizitas padėtų mums dar geriau išnaudoti didžiulį bendradarbiavimo potencialą. Tegul ilgaamžė Lietuvos ir Čekijos draugystė mums padeda įveikti visas kliūtis!

Į sveikatą!