Atsargos brigados generolas V. Tamošaitis: „Didžiausia klaida – galvoti, kad pasiruošime tada, kai jau reikės“

Didžiausia klaida, kurią daro visuomenė, - tikėjimas, kad ekstremaliai situacijai bus galima pasiruošti tada, kai ji jau prasidės. Pasak Lietuvos kariuomenės atsargos brigados generolo Vilmanto Tamošaičio, būtent toks požiūris kainuoja brangiausiai, nes krizės metu žmogus sprendimus priima patirdamas stresą, informacijos trūkumą ir galimus ryšio sutrikimus.

Po daugiau nei dviejų dešimtmečių tarnybos kariuomenėje V. Tamošaitis pasirinko savanorystę Raudonajame Kryžiuje ir šiandien aktyviai šviečia visuomenę apie civilinę saugą. Jo teigimu, ši tema Lietuvoje vis dar per dažnai siejama vien su karu, nors iš tiesų ji apima gerokai platesnį grėsmių spektrą - nuo pandemijų ir didelį poveikį sukeliančių avarijų iki stichinių nelaimių. Tokiose situacijose institucijų galimybės padėti gali būti ribotos, todėl kiekvienas žmogus turi būti pasirengęs bent jau pradiniu laikotarpiu pasirūpinti savimi ir savo artimaisiais.

Pasirengimas prasideda ne krizės metu

V. Tamošaitis atkreipia dėmesį, kad ekstremalios situacijos metu itin svarbus yra trumpas reakcijos laikas ir teisingi žmonių sprendimai, o pradėti domėtis teisingu veiksmų planu gali nebepavykti. Tam įtakos turi ne tik žmogaus patiriama panika, bet ir galimi ryšio, elektros sutrikimai. Tokiu atveju iš anksto įgytos žinios leidžia ne tik greičiau priimti sprendimus, bet ir išvengti pavojingų klaidų. Kaip pavyzdį jis pateikia teorinę suskystintų dujų nuotėkio avariją: propano ir butano dujos yra sunkesnės už orą, todėl kaupiasi žemiau esančiose patalpose. Tokiu atveju slėpimasis rūsyje gyventojams keltų pavojų.

Pašnekovo teigimu, gyventojai neretai klaidingai mano, kad, kilus krizinei situacijai, valstybė galės greitai ir efektyviai padėti kiekvienam gyventojui. Visgi tokiu metu resursai yra riboti, o prioritetas teikiamas pažeidžiamiausioms gyventojų grupėms. Tai reiškia, kad daliai visuomenės pagalbos gali tekti palaukti, todėl kiekvienas žmogus turi būti pasiruošęs bent kelias paras savimi ir savo artimaisiais pasirūpinti savarankiškai. Tai apima ne tik bazinių žinių, bet ir būtiniausių atsargų turėjimą ir iš anksto apmąstytą aiškų šeimos planą: kur susitikti, kur vykti, ką daryti nutrūkus ryšiui, kaip elgtųsi mokykla ar kita organizacija, kurioje tuo metu būtų šeimos narys.

V. Tamošaitis primena ir Ukrainos pamokas - dingusių žmonių paieškai itin svarbios artimųjų fotografijos, o skaitmeniniai duomenys krizės metu gali būti prarasti. Dėl to verta turėti popierines svarbių dokumentų ir šeimos narių nuotraukų kopijas.

Civilinė sauga remiasi žmonių tarpusavio pagalba

V. Tamošaitis pabrėžia, kad civilinė sauga nėra vien institucijų atsakomybė. Visuomenė yra svarbi pasirengimo ir krizinės situacijos suvaldymo grandis. Šioje srityje pilietiškumas pirmiausia reiškia pagalbą vieni kitiems. Puikus to pavyzdys - visuomenės susitelkimas 1991 metų sausio įvykių metu, taip pat žmonių reakcija 2022 metais rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą. Tuo metu daugybė Lietuvos žmonių nuo karo bėgantiems ukrainiečiams suteikė prieglobstį savo namuose ir kitą pagalbą.

Vis dėlto pasirengimas reikalauja ne tik geros valios. V. Tamošaitis siūlo vadovautis principu "tikėkis geriausio, ruoškis blogiausiam" ir modeliuoti galimus mūsų veiksmus esant įvairiems scenarijams: kas būtų, jei sutriktų šildymas, nutrūktų vandens tiekimas, būtų užpustyti keliai ar reikėtų evakuotis.

Valstybės atsparumą palaiko visuomenė

Kalbėdamas apie visuotinę gynybą V. Tamošaitis akcentuoja, kad karus laimi valią priešintis turinčios visuomenės. Nors kariuomenė yra pagrindinis valstybės gynybos įrankis, tačiau visuomenės pasirengimas, atsparumas ir gebėjimas veikti palaiko visą valstybės mechanizmą kritiniu metu ir reikšmingai prisideda prie efektyvaus visuotinio atsako.

Pasak jo, taip pat svarbu išlaikyti glaudų kariuomenės ir visuomenės ryšį, kad kariuomenė būtų suvokiama kaip neatsiejama visuomenės dalis. Tam reikšmingos įtakos turi privalomoji pradinė karo tarnyba, kuri natūraliai priartina kariuomenę prie civilių gyventojų, nes čia tarnaujantys šeimos nariai ir draugai patirtį perduoda iš pirmų lūpų.

V. Tamošaitis taip pat atkreipia dėmesį į Suomijos pavyzdį. 1939 metais šaliai susidūrus su Sovietų Sąjungos karine agresija, tautos valia priešintis padėjo išsaugoti valstybingumą. Ši istorinė patirtis siejama ne tik su kariniu pasirengimu, bet ir su platesniu visuomenės įsitraukimu. V. Tamošaitis neabejoja - karus laiminčios visuomenės nekelia klausimo apie galimybę apsiginti, bet dėmesį telkia į savo indėlį visuotinėje gynyboje.